Šiame esė dvasinis Hare Krsna judėjimo lyderis pripažįsta Viešpatį Jėzų Kristų „Dievo sūnumi, Jo atstovu ir mūsų guru, dvasiniu mokytoju". Ir vis dėlto pasako karčių žodžių tiems, kurie šiandien skelbiasi Kristaus pasekėjais...

Dievo sąmonės pamokslininkas yra visų gyvų būtybių draugas. Viešpats Jėzus Kristus patvirtino tai savo pavyzdžiu, įsakydamas: „Nežudyk". Bet krikščionys labiau linkę šį įsakymą aiškinti neteisingai. Jie mano, jog gyvuliai neturi sielos, todėl skerdyklose jiems galima nevaržomai žudyti milijardus nekaltų gyvulių. Taigi nors krikščionybę išpažįsta daugybė žmonių, tarp jų sunku būtų surasti nors vieną, kuris griežtai laikytųsi Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymų.

Matydamas kitų kančias, vaisnava kenčia, jaučiasi nelaimingas. Todėl Viešpats Jėzus Kristus sutiko būti nukryžiuotas — kad tik išvaduotų iš kančių kitus. Tačiau, pasirodo, jo pasekėjai tokie neištikimi jam, kad nusprendė: „Tegul Kristus kenčia už mus, o mes ir toliau darysime nuodėmes". Jie taip smarkiai myli Kristų, kad mąsto: „Brangus Kris­tau, mes tokie silpni. Mes neturime jėgų atsisakyti nuodėmingos veiklos. Prašome pakentėti už mus".

Kristus gali kentėti už ankstesnes savo pasekėjų nuodėmes. Tačiau visų pirma jie turėtų atsitokėti: „Kodėl gi Jėzus Kristus turi kentėti už mano nuodėmes? Aš privalau nebenusidėti".

Įsivaizduokite tėvą, kurio mylimas sūnus įvykdo žmogžudystę ir mano: „Jei man gresia bausmė, tegul už mane atkentės mano tėvas". Argi įstatymas su tuo taikstysis? Argi policininkai paklus kvailiems suimto žmogžudžio reikalavimams: „Ne, ne, paleiskite mane! Suimkite mano tėvą — aš pats brangiausias jo sūnus!" Žmogų nužudė jis, tačiau mano, kad bausmę atkentėti turi jo tėvas. Argi tai ne kvailystė? „Ne. Tu nužudei, tu ir privalai būti pakartas". Jeigu nusidedi, už nuodėmes pats ir kentėk — o ne Jėzus Kristus. Toks yra Dievo įstatymas.

Jėzus Kristus buvo didi asmenybė — Dievo sūnus ir Jo atstovas. Jis neturėjo ydų ir vis dėlto buvo nukryžiuotas. Jėzus Kristus norėjo suteikti žmonėms Dievo sąmonę, bet atsidėkodami už tai žmonės jį nukryžiavo. Koks nedėkingumas! Jie nesugebėjo įvertinti jo mokymo. Tačiau mes vertiname Kristų ir didžiai gerbiame jį kaip Dievo atstovą.

Žinoma, Kristus skelbė mokymą, kuris atitiko tuos laikus, tą šalį ir buvo skirtas tam tikrai grupei žmonių. Tačiau Viešpats Jėzus Kristus, be abejonės, yra Dievo atstovas, todėl mes pripažįstame jo didybę ir lenkiame prieš jį savo galvas.

Sykį Melburne mane aplankė grupė krikščionių dvasininkų. Jie paklausė manęs: „Ką jūs manote apie Jėzų Kristų?" Ir aš jiems atsakiau: „Jis yra mūsų guru. Jis skelbia Dievo sąmonę, todėl jis — mūsų dvasinis mokytojas". Dvasininkams tai labai patiko.

Tiesą sakant, visus, kurie skelbia Dievo šlovę, reikia laikyti guru. Jėzus Kristus — viena iš tokių didžių asmenybių. Jo negalima laikyti paprastu žmogumi. Šventraščiai teigia, kad tas, kuris dvasinį mokytoją laiko paprastu žmogumi, yra apimtas nelabų minčių. Jei Jėzus Kristus būtų buvęs paprastas žmogus, jis nebūtų davęs žmonėms Dievo sąmonės.

"Savęs pažinimo mokslas" (C) BBT, 1992, ISKCON