Materialus kūnas, iš tikrųjų, neskirtas normaliam gyvenimui, tiek nuo jo nepatogumų. Tai jį reikia skusti, tai maudyti, tai kirpti, tai maitinti, tai gydyti, tai jis atsijunginėja ir jums reikia eiti miegoti, tai jį apima geismas ir negalite susikaupti, tai jį reikia vesti į tualetą – ar viskas tai normalu? Ir kiek laiko tam reikia!

Jūs galėtumėte padaryti kažko naudingo, jūs galėtumėte su kažkuo bendrauti, bet  privalote eiti į tualetą. Idioto gyvenimas. Kaip vargina šita rutina. Jūs norėtumėte gyventi be šitų naujienų, kad jums reikia tai ten, tai šen... Atrodo tik nusiskutau, ir vėl... Atsibodo tas pats per tą patį. Kalėjimas. Bausmės vykdymo sąlygos. Nes neturint darbo nuolat reikia kažką daryti, todėl kad materialus kūnas mums iš tiktųjų netinka. Jis netinka mūsų tikrajai prigimčiai, varžo ją kaip pančiai.

Asmenybė nenori viso to, ji nori aktyvumo be kliūčių ir sąlygų kiekviename žingsnyje, ji nori laimės santykiuose. Žmonės dažnai nori nugalėti miegą arba kitus apribojimus. Dabar yra tokie cheminiai narkotikai, kurios žmonės vartoja prieš šokius ir gali išlikti budrūs visą parą, nepavargstant ir nenorint valgyti. Nors tai ir baigėsi ir žlugdo , bet tai tiesiog pavyzdys, kad žmonės trokšta išsivadavimo.

Gyvenimas verčia mus dirbti, nes tokios materialios gamtos savybės. Tai aprašyta Biblijoje ir kitose šventraščiuose, kad savo duona užsidirbsi prakaitu. Bet čia netikrieji mūsų namai. Mes čia kaip sūnūs paklydėliai. Ir mes bandome suktis, įsitikinę savo unikalumu, kol visai įklimpsime sunkumuose ir nuo mūsų nusisuks taip vadinami draugai ir kiti. Tik tada siela pradeda kviesti Dievą, savo nepakeičiamą Tėvą ir draugą. Todėl kad ji iš tiktųjų neturi nieko artimesnio sau...