Каip išgyventi krizes. Vedinis doša-dašos mokslas.  

Šaltinis: http://www.ruzov.ru/palm/lectures/krizis.html

Коsminis kūrinys pagrįstas gana stabilia sistema, kuri sudaryta iš laiko terpsnių, turinčių skirtingą trukmę ir skirtingus pavadinimus. Tiesa, yra pereinamųjų laikotarpių, bet ir tais sunkiais laikotarpiais galima išlikti ramiu ir stabiliu, jei suprantate pasaulėtvarkos sistemą. Pasaulis laikosi ant pagrindinių įstatymų pastovumo. Jie veikia ne tik žemėje, bet ir kosmose, o taip pat ir kitose planetose. Materialus pasaulis paklūsta apibrėžtiems fiziniams dėsniams ir vyksta gana prognozuojamai.

Gamtos dėsniai yra sukurti paties Dievo, o tai reiškia, kad jie ir turi būti pastovūs, nes kitaip jų ir negalėtume vadinti dėsniais. Dievas mums nemeluoja, Jis su mumis nejuokauja, Jis patiekia mums tvirtus dėsnius, kuriais mes galime naudotis, kad suprastume savo padėtį šiame pasaulyje, jie negali keistis tiesiog šiaip sau ir bet kuriuo metu. Šiame pasaulyje ir taip yra pastovumo problemų, o dėl dėsnių pasikeitimų atsirastų visiškas sąmyšis ir taip neramiame šiuolaikinio žmogaus prote.   

O tai reiškia ir socialiniai dėsniai taip pat privalo būti pastovūs, jei tai iš tiesų yra dėsniai, o ne eilinės paprastuomenės fantazijos. Iš tiesų taip ir yra, visuomeninės santvarkos dėsniai yra amžini, nes jie paremti dvasinėmis vertybėmis. Mums belieka tik sekti, kad jie per daug nenutoltų nuo dvasinio pasaulėtvarkos supratimo.

Deja, būtent šioje srityje šiandien mes ir matome pagrindinę mūsų vystymosi problemą. Valdžia keičiasi vis dažniau, o kartu su pasikeitusia valdžia, keičiasi ir įstatymai, kurie turėjo būti nekeičiami. Tai reiškia, kad šiuolaikinėje visuomenėje jau nebeegiztuoja dvasinių vertybių sistema, kuria ir turi remtis bet kokia įstatymų kūrimo bazė. Kiekvienas naujas įstatymų kodeksas – tai nauja vertybių sistema, kuri visiškai neaišku, kuo yra paremta.

Būtent tokia painiava dvasinėse vertybėse ir yra pagrindinė krizės priežastis, o žlugimas finansų pasaulyje – būtent dvasinės degradacijos pasekmė. Kol mes negrįšime prie supratimo, kad bet kokio įstatymo pastovumo šaltinis yra Dievo įstatymas, krizės kartosis viena po kitos. Mes pamiršome mokslą – metafiziką, kuri turėjo studijoti pasaulėtvarkos globalinius dėsnius. Dėl to mes į pasaulį nežiūrime kaip į visumą, susikoncentravome tik į savo atskirą planetą, bet ir tai ne visą, o tik mažą jos dalelę – savo pačių šalį.

Vienu žodžiu, kol mes nesuvoksime pasaulio, kaip vientysos dievo įstatymų sistemos, supratimą, mes neišspręsime krizės problemos atskiroje šalyje. Tai tas pats, kas galvoti, kad mūsų priešgaisrinės apsaugos signalizacija išgelbės mūsų butą, kai degs visas namas. Taip, mokslas traukiasi nuo apibendrinančių dėsnių ir netenka savo vientisos pasaulėžiūros. Dabar madingos visokios specializacijos, o tai reiškia, kad vienos šakos mokslininko žinios paprasčiausiai negali būti suprantamos kitos mokslo šakos mokslininkui.

Mokslo krizė priveda prie vadovavimo krizės. Tai susiję. Vadovavimas visada vykdomas remiantis protingų vyrų patarimais. Ir jei moksle jaučiama krizė, tai neišvengiamai iššaukia ir vadovavimo krizę. Įstatymas šiais laikais nenurodo visų priežasčių priežastį, įstatymas dabar skirtas spręsti problemas, prieš jį iškeltas. Tokiu būdu „geras“ advokatas gali lengvai išteisinti užkietėjusį žmogžudį ir už tai gauti didžiulį honorarą...  

Kaip ir kosmose, užtemimai gali vykti ir visuomenėje. Tikrai, tokie užtemimai yra ne pats geriausias gyvenimo laikotarpis – tai sunkių išbandymų metas. Problema tik ta, kad mes tinkamai neišnaudojome savo laiko, kad pasiruoštume prasidedantiems sunkumams. Protingi žmonės visada rengia savo sąmonę sudėtingesnėms situacijoms, kaip ir kareiviai visada praktikuojasi, kaip elgtis mūšio lauke net taikiu laikotarpiu. 

Jei mes nepasiruoštume, kaip reikia, bet leistume laiką linksmybėms ir kvailystėms, mūsų protas paprastai pradėtų panikuoti, kai situacija tampa pavojinga, nesuprasdamas, ką daryti ir kur bėgti. Po tokio paniško siaubo jis pereina į visišką apatiją ir sugniuždymą. Tačiau traktatai mus moko, kaip teisingai įveikti tokias situacijas, išlaikant ramybę ir taurumą. 

Vienas iš pagrindinių šio pasaulio dėsnių vadinamas akinčana. Tai reiškia, kad periodiškai žmogus turi visko netekti, kad savaip pažvelgtų į šį pasaulį ir pasaulio santykį į jį. Šis būdas moko akis išvalyti nuo materialių noro hipnozės. Ir mes neįveiksime krizės, kol nesuprasime, kad nėra prasmės galvoti apie tai, kąs prarasta – reikia galvoti apie tai, ką mes galėjome prarasti, jei laiku būtume neatsipeikėję.

Mums būtinas dieviškas spyris, kad pamatytume save tikrojoje šviesoje ir staiga mums nuo to spyrio iš kišenių pažirtų smulkmenos – išdidumas, godumas, šykštumas ir materialios laimės viltys. Dievas nori mums padėti išsivaduoti nuo materialinių prisirišimų, kad suteiktų mums galimybę įgyti prisirišimą prie dvasinių, o tai reiškia amžinų ir kurių negali paliesti jokios krizės.  Kartais mums degtukų dėžutė daug svarbesnė negu begalinė dvasinė laimė. Pabandykite iš šuns atimti kaulą, kuris apgraužtas, nugludintas, bet šuo vis vien užkasa jį slaptoje vietoje ir saugo...    

Mūsų problema būtent čia – mūsų širdis kartais iki galo prigrūsta visokių šiukšlių ir šlamšto, o tai reiškia, kad joje nėra nė mažiausios erdvės dieviškajai meilei ir amžinai laimei. Dėl to kartais mums reikia atsisveikinti praktiškai su viskuo, nes dieviškos vertybės negali ateiti į mūsų širdį, net jei joje liko tiek nedaug mums brangių šiukšlių. Net pats mažiausias kokio nors šykštumo krislelis gali taip dvokti, kad net būti šalia bus tiesiog neįmanoma. Tai ir yra pagrindinė bet kokios krizės priežastis, kokioje formoje ji bepasireikštų. 

O dabar svarbiausios rekomendacijos:

1. Atsakykite sau į klausimą: kas neturtingas, neturintis kur gyventi, bedarbis, negalintis tinkamai išlaikyti savo šeimą, blogai besimaitinantis, bet turintis daug draugų, linksmybių, laimingas ir aktyviai tobulėjantis? Taip, tai studentas! Dėl to krizių laikotarpiai – tai laikotarpiai, kai reikia paprasčiausiai tapti laimingu studentu. Tai pats geriausias laikas mokytis, dėl to būtent dėl žinių stokos mes ir patenkame į nemalonias situacijas.

Šiuolaikinis mokslas perdėtai pasitikinčiai teigia, kad nesuprantant praeities mes nesuprasime ateities. “Jei mes išstudijuotume visus karus, vykusius šioje planetoje, tai karai daugiau nepasikartotų. Jei išstudijuotume ligų eigą, tai ligos daugiau niekada nepasikartotų. Jei suprastume, kaip žmonės miršta, tai jie nustotų mirti. Jei išsiaiškintume, kodėl vyksta avarijos, gaisrai, potvyniai, tai visa tai greitai liautųsi.“ Tačiau kol kas jokių rezultatų nesimato. Karai kaip vyko, taip ir vyksta, ligos pakerta planetos gyventojus – miršta absoliučiai visi, o finansinė krizė atėjo ir šaiposi iš visų mūsų pažinimų. Praeitis – tai laikо dalis, bet reikia nagrinėti visą laiką: ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį, o tai reiškia tvirtus Dievo įsakymus. Kol mes neprisiminsime pasaulėtvarkos pagrindų, mūsų pasaulio supratimas bus neveiksmingas.      

Gyvenimas priverčia mus mokytis, nes mes darome labai daug klaidų. O pagrindinė klaidų priežastis - tai nenoras tiesiogiai tarnauti žmonėms. Mūsų darbas tampa tik priemone uždirbti pinigus, o ne priemone džiaugtis, kad tarnaujame kitiems. Dėl to kitas veiksmas, kurio reikia imtis – tai pakeisti savo požiūrį į pačią veiklą.

Mes taip smarkiai degradavome, kad net krizės metu nesusitelkiame, nekeičiame savo sąmonės, o naudojamės sunkia žmonių padėtimi, kad praturtėtume. Geležiniam Kali amžiui būdinga tai, kad verslas kuriamas iš žmonių nelaimių, dėl to gydytojai, kariškiai, advokatai ir finansininkai sudaro pačius pelningiausius sandorius. Iš tikrųjų krizė – ne kažkas naujo, bet tai tik veidų pasikeitimas versle. Anksčiau uždirbdavo vieni, dabar kiti, bet iš esmės viskas liko savo vietoje.   

Tikroji krizės problema – kad mes krizės metu nebandome suprasti jos esminių priežasčių, o paprasčiausiai norime kuo greičiau iš jos išsivaduoti, kad grįžtume prie savo įprastų kasdieninių kvailysčių, o tiksliau, nuodėmių.

2. Dėl to sureguliuokite savo veiklą taip, kad ji iš tiesų neštų žmonėms laimę ir būtų nukreipta žmonių tarnavimui. Jei žmogus ieško tarnavimo žmonėms, kaip Dievo vaikams, o ne galimybės uždirbti pinigus nieko neveikiant, krizė nesutrukdys jam rasti tokią galimybę. Tokioje situacijoje krizės priežastis yra ta, kad atsirado per daug veiklos, kuri nėra nukreipta konkrečių žmonių tarnavimui. Taip vadinamas „biuro planktonas“ pats sau tarnauja, sugalvodamas vis naujesnių būdų, už ką jie turėtų gauti pinigus.   

Tačiau darbas turi mus apvalyti, o jis apvalo tik tada, jei yra tiesioginė tarnystė žmogui ir Dievui. Kada dirbantis parduoda savo darbą pirkėjui ir mato jo laimingą veidą, jis supranta, kad jo džiaugsmas iš tikrųjų yra nore padaryti laimingais kitus. Mes tiesiog pamiršome apie tai, kad sielos prigimtis – atspindėti aplinkinių laimę, todėl, kol visi aplink mus netaps laimingais, mes patys nebūsime laimingi, nepaisant to, kokiomis gudriomis priemonėmis nesinaudotume ir kiek pinigų mes beuždirbtume. Dėl to krizė - tai banga, nuplaunanti veiklą, kuri nėra nukreipta tarnystei kitiems, o tai reiškia, kuri yra nevalanti ir nenaudinga.

3. Kitas žingsnis, įveikiant krizę – krizę reikia nugalėti savyje. Išorinė krizė – tai bandymas surasti savo problemų priežastis išorinėse aplinkybėse. Mūsų griaunantis mąstymas, mūsų griaunanti kalba ir mūsų griaunanti veikla mus privedė prie tokių griaunančių pasekmių, kitaip ir negalėjo būti – o tai reiškia, kad atėjo laikas užsiimti savikontrole.

Dievas nori mums padėti, tačiau problema yra tai, kad mes nenorime išgirsti jo patarymų, mūsų pačių ego trukdo leisti jam mums padėti. Šiuolaikinis žmogus paprasčiausiai netiki, kad jis klysta, o dėl to jis labai bijo bet kokių pokyčių, jis nesupranta, kodėl jie vyksta jo gyvenime. Todėl tik krizė gali nuo pamatų išjudinti žmogaus tikėjimą savo neklystamumu ir tobulumu. Aišku, šis būdas ne pats humaniškiausiais, bet užtat labai veiksmingas.

Krizė mūsų sąmonėje, ir visame pasaulyje, pasireiškia norėjime teisti kitus pagal pačius griežčiausius įstatymus, o tuo pačiu metu būti labai atlaidžiam sau pačiam. Įveikti krizę galima tik vienu būdu – pirmiausiai labai blaiviai įvertinti patį savę, o tik vėliau aiškintis, kas vyksta aplink. Mes visur ieškome atpirkimo ožių, paprasčiausiai bėgdami nuo problemų mūsų pačių širdyse. Taigi, išgelbėjanti savikontrolė – krizės įveikimo pradžia.  

Vedos rekomenduoja kontroliuoti save, naudojant vieną labai paprastą metodą – sekti savo elgesį ir mąstymą tose situacijose, kai mes liekame vieni patys su savimi. Jei aš sugebėsiu kontroliuoti save toje atpalaiduojančioje aplinkoje, tai galėsiu save kontroliuoti ir bet kokioje kitoje. Tai savikontrolės lygio testas – kaip aš elgiuosi, kai būnu vienas. Jei taip pat, kaip ir tarp žmonių – tai reiškia, kad mano sąmonė vaduojasi iš krizės ir išorinė situacija greitai normalizuosis. 

Jei mūsų sąmonė iš tikrųjų išsivaduoja iš krizės, reiškia, kad aš apie žmones galvoju ir kalbu tą patį. Krizinė sąmonė verčia mane bendrauti veidmainiškai. Kalbėdamas su žmogumi aš jį giriu, o kai pasilieku vienas, jį aplieju purvu. Tai nereiškia, kad reikia jį koneveikti bendraujant, bet reiškia, kad nereikia apie jį blogai galvoti baigus bendrauti. Būtent toks negatyvus mąstymas sukelia gaisrą mūsų prote ir naikina mūsų intelektą iš pagrindų.    

Kai tik mes tokiu būdu subalansuosime išorinį ir vidinį elgesį, mūsų sąmonė taps neprieinama išoriniams dirgikliams. Kieme galės būti krizė, potvynis, uraganas, pasaulio pabaiga, o mes remsimės savo protu kaip nepajudinama siena. Labai lengva pasitikrinti savo lygį – ar galiu ginti savo priešus tada, kai visi kalba blogai apie juos mano akivaizdoje.

4. Tam, kad mes subalansuotume savo protą, būtina gauti stiprybės iš sureguliuoto savo gyvenimo aktyvumo. Dėl to krizės laikotarpis tiesiog idealiai sukurtas tam, kad iš esmės pradėti sekti sadhanos – dvasinio dienos režimo. Sadhanos paslaptis – ta, kaip mes kreipiamės laiko, kad laikas mums padėtų, o laikas – tai pats Dievas, tai mus iškart aplanko saugumo, ramybės ir tikėjimo šviesia ateitimi jausmas. O tam, kas eina link Dievo, ateitis visada yra šviesi, nes Dievas ir yra visos pasaulio šviesos šaltinis. 

Tai panašu į kovos parengties lygio pakėlimą armijoje. Kai tik situacija fronte tampa aštresnė, sargybos padaugėja dvigubai, viskas tampa griežčiau ir labiau sureguliuota. Būtent sureguliavimas padeda pergyventi pačias sunkiausias mūsų gyvenimo akimirkas. Tik sureguliavimas gali nuraminti mūsų protą, kad net pačiais nervingiausiais ir pavojingiausiais gyvenimo etapais mes galėtume priimti blaivius ir gerai apgalvotus sprendimus.  

Tai reiškia, kad sunkumų metu gyvenimas turi būti paprastas, suplanuotas, sudvasintas ir įkvėpiantis. Gali būti, kad tai truputį panašu į pionierių stovyklą, kurioje, kaip galbūt dar kažkas prisimena, buvo linksma ir paprasta. Kišenėje dantų šepetukas ir kojinės... Nieko nėra, o laimės ir linksmybių nors vežimu vežk. Toks nusiteikimas padės priimti krizę pasirengusiam ir tinkamai išgyventi apgultį, jei pasaulis patektų į apsuptį.

5. Ir, žinoma, mūsų užduotis neprarasti jėgų, o jėgos reikalingos tam, kad ir toliau dvasiškai tobulėtume. Bet krizė- tai ne paprastas laikas, tai pagreitinto progreso metas. Istoriškai žinoma, kad didelis šventųjų, poetų ir skelbėjų aktyvumas vykdavo lūžio laikotarpiu ir kas įdomiausia, būtent kriziniais pasaulio istorijos momentais. Tai mums yra dar vienas įrodymas, kad būtent dvasiniai principai gali visuomenei duoti atsakymus į tuos amžinus klausimus, kuriuos žmonės užduoda visais išbandymų ir sunkumų laikais.

Dėl to atminkite: krizė – tai pats Dievas. Jis ateina tam, kad pataisytų mus, kad apvalytų mus ir išmokytų dvasiškai spręsti mūsų materialias problemas. Tiksliau sakant, krizė – tai Dievas, kuris ateina mus įkvėpti pamokslams. Mes jau suprantame dvasinius gyvenimo ženklus, tačiau mes nesidalijame tuo supratimu su kitais arba dalijamės nepakankamai aktyviai. Dėl to jei mes krizės metu pradėsime efektyviai pamokslauti, mes net nepastebėsime, kad krizė vyko. Krizė vyks tik tiems, kurie arba neturi dvasinio supratimo, arba jį turi, bet nenori juo dalintis.

Pas Ardžuna taip pat atėjo krizę Kurukšetro mūšio lauke, bet kartu pas jį atėjo ir Krišna, kuris pasirodė jam savo Visatinė forma. Ardžuna sugebėjo toje krizėje pamatyti Dievą, priėmė jį kaip savo mokytoją ir iš tos mirtinos krizės išėjo nugalėtoju. Tačiau, deja, ne visi sugebėjo pamatyti Dievą tame mūšio lauke. Tiesiog nepamirškite: jei prasidėjo krizė – ieškokite Dievo! Tai laikas, kai turime pasirinkti su kuo mes – su Dievu ar su savo materialiais norais.

Tuo pačiu metu reikia prisiminti, kad krizės metu mus traukia dėti labai dideles pastangas, o tai reiškia, kad kyla pavojus nutraukti savo aktyvų dvasinį tobulėjimą ir iškeisti jį į fanatizmą ir užgauliojimus. Nepaisant to, kad šis pasaulis nuolat yra krizėje, mes neturime bėgti iš šio pasaulio, mes turime po savęs palikti apvalytą, taurią, gražią ir subalansuotą vietą – kšetrą, kad kiti irgi galėtų pasinaudoti šia dvasine tradicija. Taip, mes iškeliaujame į dvasinį pasaulį arba link dvasinio pasaulio, bet mes nesudeginame tiltų, nes po mūsų turi eiti kiti.

Mes labiau koncentruojamės į dvasinį tobulėjimą krizės metu, bet mes tikrai nepamirštame savo žmogiškųjų įsipareigojimų. Prisiminti Dievą – tai nereiškia pamiršti apie jo kenčiančius vaikus. Mes norime suteikti Dievui malonumo, bet pamirštame, kad šalia mūsų yra jo vaikai. Mes negalime eiti link Dievo, lipdami jo vaikams per galvas, mes turime pasiimti juos kartu su savimi, arba bent jau palikti jiems gerą nuomonę apie save, kad vėliau jie žinotų, į kokią pusę judėti, jei jie susidurs su sunkumais.  

Krizė gali paspartinti mūsų tobulėjimą, bet ji nepadarys to akimirksniu, dėl to net krizės sąlygomis reikia išlaikyti sąmoningumą ir pusiausvyrą visose savo gyvenimo sferose. Kaip besiplėtotų krizė ir kaip mes besikoncentruotume į dvasinį gyvenimą, nereikia pamiršti bendravimo su kitais gyvais padarais kultūros. Žmonių įžeidinėjimas ir panieka krizės metu gali mūsų gyvenime sukelti didžiules problemas. Net kare reikia laikytis moralės normų. Karas neleidžia daryti tai, kas patinka ir pateisinti visus savo veiksmus susidariusia kritine situacija.