Trys nuodėmių židiniai

 „Aš dirbu su savimi, norėdamas išsigydyti, bet kai pasitraukia viena liga, ją neužilgo pakeičia kita, kai liaujuosi daryti vienas nuodėmes, pradedu daryti kitas. Toks vaizdas, kad stenkis nesistengęs, tačiau nuodėmingas gyvenimas, o tuo pačiu ir ligos neapleidžia mūsų, todėl tik įsitikini, koks silpnas žmogus. Ar jūs matote kokią nors išeitį?“

Tikrai, ligos mūsų gyvenime tapo įprastu reiškiniu. Atrasdami vaistus nuo vieno susirgimo, gydytojai greitai aptinka, kad atsirado kelios naujos, arba virusai prisitaiko prie tų vaistų. Šiuolaikinė medicina kiekvieną ligą bando klasifikuoti ir surasti vaistus kiekvienai atskirai. Tačiau pagrindinė visų ligų priežastis, o jų dabar priskaičiuojama dešimtys tūkstančių, išlieka. Kaip ir bandymai gyventi nenuodėmingai. Pats nuodėmės supratimas visose kultūrose bei religijose yra skirtingas. Dar daugiau, apart dešimties žinomų Dievo įsakymų, yra šimtai kitų, ir juos pažeisti taip pat yra nuodėmė. Kai kurios religijos teigia, kad žmogus gimsta nuodėmingas, ir tik tapęs jų konfesijos nariu, jis galės atsikratyti visų nuodėmių. Bet jeigu jūs būsite nuoširdus, tai pamatysite, kad visos ligos turi tik vieną, giliai slypinčią priežastį. Tai vienovės su Dievu ir besąlyginės meilės atsižadėjimas. Apie tai kalba visi didieji mąstytojai. Ir kuo labiau mes tolstame nuo Dievo, nuo meilės jausmo, tuo daugiau klaidų darome, tuo mažiau harmonijos mūsų gyvenime.

Bhagavadgytoje, kur sukaupta visos rytietiškos išminties kvintesencija, sakoma, kad yra trys nuodėmės židiniai, trys priežastys, aklinai uždarančios mūsų širdis. Tai gobšumas, pyktis ir geismas. Panagrinėsime juos atskirai.

Viskas prasideda nuo gobšumo, noro imti daugiau, nei duoti. Mes gyvename vartotojiškoje kultūroje, kur viskas persmelkta idėja, kad kuo daugiau turėsime, tuo laimingesni būsime, ir visai nesvarbu, kokiu būdu viską gausime. Ir niekas nepaiso akivaizdaus fakto, kad gobšuoliai negali būti laimingi, jie neturi gerų santykių su kitais, nes pagrindinis reikalavimas, norint palaikyti normalius žmogiškus tarpusavio santykius – duoti daugiau, nei imti.

Baltarusų psichologai paruošė šešiasdešimties klausimų testą, kuriuo galima nustatyti žmogaus gobšumo laipsnį. Visi tie, kurie teigiamai atsakė į daugiau kaip keturiasdešimt klausimų, buvo sunkiai sergantys, nelaimingi žmonės.

Svarbu atminti, kad duoti reikia visiškai nesavanaudiškai, nelaukiant kokio nors atpildo, ir saugotis, kad tie, kuriems mes padedame, nevirstų parazitais. Vienas iš požymių, kad žmogus elgiasi teisingai – kai jis reguliariai aukoja mažiausiai 10% savo pajamų, neskaitant pagalbos giminėms ir draugams, kuriems mes ir taip turime padėti, ir kai jis niekam šito nepasakoja. Gobšūs žmonės visada teisinasi, kad dabar negali, bet kai turės daug pinigų, tada jau tikrai... Mirtis ar skurdas paprastai paspėja greičiau. O kai aukoja išdidūs egoistai, jie stengiasi, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių.

Antras nuodėmės židinys – pyktis, susierzinimas, smerkimas, priekaištai.

Kartą garsus samurajus, daugelio kovų nugalėtojas, atėjo pas išminčių ir paprašė parodyti jam, karvedžiui, kelią į rojų. Išminčius nusijuokė: „Koks tu karvedys? Tu bailys!“ Karys išsitraukė kalaviją ir užsimojo nukirsti išminčių. Tačiau senolis buvo nesutrikdomas ir ramiai pasakė: „Štai šitas kelias – į pragarą“. Paskutinę akimirką karys sulaikė ranką ir įsidėjo kardą į makštis. Išminčius vis taip pat ramiai ištarė“ „O šitas kelias – į rojų“.

Bhagavadgytoje pasakyta, kad juslių objektai sužadina mumyse prisirišimą, ir kai jį kažkas bando atimti iš mūsų, atsiranda pyktis. Sakykim, jūs didelių pastangų dėka nusipirkote mašinėlę, ir štai kažkas ją pavagia, ar sugadina, ar tiesiog pakritikuoja. Jūs nirštate ant to žmogaus, ir kuo smarkiau, tuo labiau užsiveria jūsų širdis.

Tai liečia ne tik materialius daiktus. Prisirišama prie pasaulėžiūros, principų, elgsenos, moralinių normų, gyvenimo būdo ir pan. Pavyzdžiui, žmogus vėluoja, ar jo kalbos maniera mums nepatinka, ar jis rengiasi ne taip, kaip mes norėtumėm, tačiau jeigu visais šiais atvejais mes nervuojamės ar pykstame, tai aiškus požymis, kad mūsų širdis uždara, kad esame tik imantys.

Mes dažnai galvojame, kad štai tas žmogus turi elgtis taip, ir ne kitaip, norime, kad jis gražiai su mumis elgtųsi. Ir jeigu nėra taip, kaip mes galvojame ir norime, mes įsižeidžiame, smerkiame, nervuojamės. Šiuolaikinėje visuomenėje daugelis žmonių uždari būtent dėl tokių dalykų. Daugelis dabartinių visuomeninių, religinių ir dvasinių lyderių dažnai visai neslepia tokių jausmų. Ir tai rodo, kad jie tarnauja savo ego, o ne Absoliučiai Tiesai, nesvarbu, kad ir kokiais gražiais idealais tai būtų dangstoma.

Pyktis pateisinamas, jeigu jis apgalvotas ir išoriškas. Pavyzdžiui, jūs vadovas ir kartais esate priverstas duoti velnių pavaldiniams. Šiuo atveju pyktis ir tam tikras kietumas visiškai priimtinas. Tik reikia saugotis, kad jis nepradėtų mūsų kontroliuoti. Sakykim, jūs kažką vainojate, ir tuo metu suskamba telefonas. Jūs čiumpate ragelį ir tuo pačiu tonu, kokiu barėte prasižengėlį, sakote: „Ką? Kas čia? Vėliau, vėliau, man dabar ne jūs rūpite!“ Tai reiškia, kad jus užvaldė niekingos emocijos ir jūsų širdis uždaryta. Jeigu telefonu kalbate jau visai kitaip, dalykiškai, o po to grįžtate prie ankstesnio tono ir toliau „šukuojate“ pavaldinį, reiškia, jūs valdote savo emocijas, todėl esate pagarbos vertas žmogus.

Susierzinimas, net ir užgniaužtas, labai greitai uždaro širdies čakrą ir griauna nervinę sistemą. Kartą patyręs vairuotojas man pasakė gero vairuotojo požymį – jis visada labai ramiai reaguoja į bet kokią eismo situaciją. Naujokas ar tiesiog blogas vairuotojas važiuodamas nuolatos pergyvena, visi jam aplink blogi. Ir kažkokiu nesuprantamu būdu tokia sąmonė pritraukia visokius eismo įvykius.

Šią analogiją galima pritaikyti visiems. Mes šiame kūne esame kaip mašinoje, ir gyvenimo kelyje renkamės, kaip reaguoti į viską, kas mus ištinka. Jeigu pasirenkame agresiją, pyktį ar susierzinimą, tai mūsų gyvenimas tampa sunkus ir problematiškas, o apie kokią nors meilę ir kalbos nėra.    

Reikia suprasti, kad: 1) šiame pasaulyje bet kuriuo metu gali atsitikti bet kas ir 2) bet kuriuo metu viskas gali pasikeisti. Ir visa tai gali atsitikti prieš mūsų valią, nes yra dar aukščiausioji valia, kurios mes savo ribotu protu nepajėgiame suvokti ir kurią labai pavojinga bandyti pajungti sau. Susierzinimas, nuoskaudos, panieka rodo, kad Aukščiausiojo valia mums nepriimtina.

Dabar galime nesunkiai save patikrinti – kiek mes pasiruošę nesavanaudiškai atiduoti, nelaukdami atlygio ir niekam nesigirdami? Ko pas mus daugiau – priekaištų ar dėkingumo? Ar dažnai jaučiame susierzinimą, nepasitenkinimą kažkokiu žmogumi, kažkokia situacija?

Paprastas žmogaus primityvumo laipsnio nustatymas – reikia atkreipti dėmesį, kaip dažnai jis susinervuoja.

Kinietiška išmintis sako: „Tavo nepalankumo, pykčio ar susierzinimo objektas seks paskui tave, kol neišmoksi jo mylėti ar bent nepasidarysi neutralus. Norint nesusiteršti grubia ar subtilia nešvara, reikia nustoti ją kritikuoti ar niekinti“.

Ir pagaliau geismas – sunkiau suprantamas ir dar sunkiau įveikiamas nuodėmės židinys. Vedose pasakyta, kad dvasiniame pasaulyje sielos gyvastį palaiko meilė Dievui. Materialiame pasaulyje šis jausmas virsta geismu, seksualiniu potraukiu. Seksas yra didžiausias materialus malonumas, todėl visai nesunku pasidaryti priklausomu nuo jo. Ir jeigu žmogus prisirišęs prie sekso, jis bus prisirišęs ir prie viso kito.

Visos religijos riboja seksualinę laisvę, ir nemaža dalis dabartinių mokslininkų sako, kad daugelis nusikaltimų ir psichologinių problemų yra seksualinio pobūdžio. Šiuolaikinėje visuomenėje visaip skatinamas lytinis potraukis ir beatodairiškas ištvirkavimas niekuo nesirūpinant – nebent suspėti laiku pasinaudoti kontraceptinėmis priemonėmis.

Rytų psichologija neatsiriboja nuo sekso. Ji sako, kad jeigu seksas – tai tik su mylimu žmogumi, o jo intensyvumas – pagal įgimtą aistrą. Teisingas seksas pakylėja žmogų iki dieviškojo lygio. Bet tai atskira tema. Aplamai, turime suprasti, kad Dievą reikia mylėti labiau, negu artimiausią žmogų, kad žmogiškoji laimė antraeilė, kad ir kokia kilni ji atrodytų. Tačiau tai labai sunku – patirti, kad mano tikrasis „aš“ – tai viena, o žmogiška meilė, jausmai, aistros yra visai kas kita.

Norint pajusti savo dieviškąją prigimtį, kuriam laikui reikia atsiriboti nuo materialaus gyvenimo, nuo tos kovos dėl būvio ir, kas sunkiausia, nuo žmogiškos meilės, šeimos, vaikų. Išmokti gyventi dabartimi, nesiilgėti praeities ir nesvajoti apie ateitį. Jeigu tai pavyks – nors keletui sekundžių, atsiras energija, kuri leis mums pajusti savo dieviškąjį „aš“, ir tada išsilaisvins didžiulis tyriausios energijos srautas, padedantis susitvarkyti su bet kuria liga, problema, ir atveriantis didžiulius kūrybinius sugebėjimus.

Štai tokie trys nuodėmių židiniai, kurie neleidžia mums gyventi vienovėje su Dievu, nepaliaujamai didėjančios laimės ir meilės būsenoje. Daugeliui žmonių tai atrodo iš viso neįmanoma, nes mūsų visai nemokino matyti skirtumą tarp dieviškos meilės ir prisirišimo, sugebėjimo mylėti Dievą ir aplamai visą šitą pasaulį (kaip Dievo išraišką).

Skirtumas tarp meilės ir prisirišimo

Visi stengiasi išvengti vienatvės, kuri gana skausminga, ir atrasti laimę asmeniniuose santykiuose. Tačiau jeigu mes prisirišame prie atskirų žmonių, tai tampa vienatvės ir kančių priežastimi. Mes įpratome save priskirti kažkokiai grupei, o kitus laikyti priešais.

Geismas – tai deficito būsena, meilės poreikis, vidinė tuštuma, kurią mes bandome užpildyti išoriniais dalykais. O meilė yra pilnatvės būsena, didžiulės vidinės stiprybės, visiško pasitenkinimo ir gausumo būsena, neišsitenkanti mūsų santykių su bet kokiu žmogumi rėmuose. Svarbiausias klausimas, kurį turėtume sau užsiduoti: „Kaip dalintis meile?“, o ne „Kur man ieškoti meilės?“ Akivaizdu, kad jeigu mes norime dalintis meile, ji būtinai mus aplankys, nes su tokia sąmone meilę mes suvokiame kaip savo neatsiejamą prigimtinę savybę. Ir atvirkščiai, jeigu meilės mes ieškome kažkur išorėje, tai ji slėpsis nuo mūsų, nes mes jos nelaikome savo esaties dalimi. Ieškodami meilės ne savyje, o aplink save, pirmiausia mes ieškome seksualinių partnerių, nors yra ir kita meilė – artimiesiems, draugams. Užuot patys skleidę nesavanaudišką ir beasmenę meilę, mes norime, o kartais net reikalaujame, kad mus mylėtų.

Asmeniniuose santykiuose mes turime daug problemų, ir tik todėl, kad mums trūksta tikros nesavanaudiškos meilės, o ji galima tik santykiuose su Viešpačiu.

Daugelis dabar ieško amžinos ir nemirtingos meilės, tačiau santykiai tarp žmonių laikini. Atrasti nemirtingumą jie gali tik tuo atveju, kai įžvelgs kituose dieviškumo apraiškas, kai supras, kad visi esame Dievo dalelės. Nepripažindami Dievo, kuris yra visur ir kiekviename, pasitenkinimo nerasime jokiuose santykiuose. Mes gimstame ir mirštame vieniši. Susilieti su kitu žmogumi – fiziškai ar dvasiškai – galima tik trumpomis likimo duotomis akimirkomis. Visiškai vieni mes niekada nebūname. Mūsų tikrajame „aš“ yra visos visatos sąmonė, tereikia nukreipti žvilgsnį vidun ir ją atrasti. Tikrieji santykiai formuojasi tada, kai dievišką pradmenį mes pamatome visuose žmonėse ir visoje būtyje. Reikia tik peržengti kūniškas ribas ir užmegzti ryšį su Viešpačiu. Bet mes, prie kažko prisirišę, gadiname gyvenimą ir jam, ir sau. Prisirišimas – kai mes į kažką įsikimbame ir nei jam, nei sau neleidžiame natūraliai vystytis.

Maždaug šitaip į panašų klausimą atsako išmintingi žmonės, o taip pat mano pagrindinis ajurvedos mokytojas David Frouli.

„Kodėl užgeso žibintas? – Aš uždengiau jį nuo vėjo. – Kodėl nuvyto žiedas? – Aš priglaudžiau jį prie krūtinės. – Kodėl nuseko upelis? – Aš jį užtvenkiau, kad jis tarnautų man. – Kodėl arfos stygos nutrūko? – Aš bandžiau išgauti iš jos garsus, kurie jai nebūdingi“.

Įdomu, kad pats žodis „laimė“ reiškia būti Dievo dalimi (žodžių žaismas – laimė rusų kalboje „sčastje“, dalis – „častj“. – Vertėjo pastaba), kas teikia didžiulę palaimą, o prisirišimas išreiškia liguistą būseną. Jo sinonimas – nelaiminga meilė.

Yra tik viena nuodėmė

Taigi mes grįžome prie to, nuo ko pradėjome – yra tik viena nuodėmė ir vienas visų ligų ir nelaimių židinys – tai nenoras būti vienovėje su Dievu ir gyventi pagal meilės dėsnius. Mažytis testas: jeigu mes galime mylėti ir atjausti tą žmogų, kuris mums nemielas, vadinasi, mes mylime Dievą. Ir kuo mes mažiau priklausomi nuo šio pasaulio, tuo daugiau galime jam atiduoti, tuo labiau galime mylėti. Jeigu iš mūsų sklinda meilė, tai visi aplinkiniai žmonės gauna didžiulį gėrį, net jeigu mes kartais prasilenkiame su jų principais ir morale.

Žinomas sufijų poetas Omar Chajam rašė: „Yra daug tikėjimų, ir visi nepanašūs. Ką reiškia erezija, nuodėmė, islamas? Aš pasirinkau meilę Dievui, visa kita – niekingas šlamštas“.

Taigi pradėkite gyventi pagal meilės dėsnius, ir nuo jūsų pasitrauks visos ligos ir nuodėmės. Nes tai ir yra aukščiausias gyvenimo tobulumas.

Agresijos formos

Jų daug: nuoskaudos, nepasitenkinimas, pretenzijos, pyktis, baimė ir pan. Jeigu žmogus neturi meilės, jis paprastai kultivuoja kažkokias agresijos formas. O kuo daugiau agresijos, tuo didesnė jo disharmonija su visata, tuo labiau jis primena vėžinę ląstelę, ir visata, net visa valstybė ar civilizacija pradeda jam priešintis.

Dabar daug žmonių kažkuo nepatenkinti, savo problemų sukėlėjus mato kituose ar susidariusiose situacijose ir nuolatos ką nors kritikuoja, šitaip tik dar labiau pablogindami savo likimą. Ir kuo daugiau jų mintyse ir žodžiuose emocinio įkarščio, tuo labiau pasireiškia destruktyvi energija. Bet argi tokių žmonių egzistavimas mums suteikia teisę į agresiją?

Iš kitos pusės, kuo aukštesnis žmogaus dvasinis lygis, tuo didesnis jo dėkingumo jausmas, nes jis supranta, kad sukuria įvairias situacijas ir pritraukia tam tikrus žmones savo sąmone; kad visa, ką jis patiria, yra jam palankiausia, nes vyksta sąmonės valymas ir meilės Dievui vystymas. Vienas iš dvasiškai pažengusių asmenybių požymių – jokių pretenzijų, jokios kritikos, vien tik dėkingumas ir begalinis atlaidumas.

Kartais žmogus sužino, kad pas jį daug agresijos, bet rekomendacijų negirdi, atvirkščiai, pareiškia pretenzijas: „O ką, kiti geresni?“ Būti šalia jų sunku. Tai vis dėlto, kad jų auroje daug agresijos. Labai sudėtinga ilgiau bendrauti su tokiu žmogumi, nors ir labai gražus jis būtų, su plačiausia šypsena.

Praktinės rekomendacijos, kaip atsikratyti

blogų įpročių ir negatyvaus mąstymo

„Mano kūnas kažką sako, bet aš ne visada jį suprantu. Ar tai reikalinga – suprasti, ką sako organizmas? Kaip atsikratyti blogų įpročių ir emocijų, ypatingai pykčio?“

Labai gerai, kad stengiatės suprasti kūno kalbą. Tai labai svarbu. Dabar tapo normalu gyventi su nuolatos įjungtais radijo ir televizijos imtuvais, nesibaigiančiais pokalbiais. Likti vienam su savimi, tyloje, atrodo baisus dalykas, o jau įsiklausyti į savo organizmo darbą ar paanalizuoti emocijas išvis neįmanoma. Nors vis daugiau žmonių supranta, kad skubrus, karštligiškas gyvenimo tempas nenumatytas bendroje pasaulio tvarkoje.

Tačiau užtenka susikoncentruoti į kažkokio organo veiklą, ir jo būklė pasikeis. Arba, pradėjus įsisąmoninti savo emocijas ir nuotaiką, mes galime visiškai išsivaduoti iš negatyvių jausmų ir žalingų įpročių. Aiškiai suvokta emocija dingsta. Pavyzdžiui, jūs išeinate į sceną, ir prieš jus – didžiulė auditorija. Jūs jaudinatės, jums baisu. Paprasčiausiai pradėkite pasakoti savo būklę – aš jaudinuosi, baisoka... Ir pamatysite, kaip šios emocijos greitai sunyks, dar daugiau, savo nuoširdumu laimėsite publikos simpatijas.

Įsisąmonintos emocijos rodo, kad jūs gyvenate čia ir dabar, kitaip sakant, esate realybėje. Problemos prasideda tada, kai mes nostalgiškai pasineriame į prisiminimus, arba kai baidomės ateities. Šitaip mes prarandame atidumą, nesugebame kontroliuoti dėmesingumo energijos.

Aš noriu, kad jums būtų aiškesnis bendras emocijų poveikio mechanizmas, todėl panagrinėkime pyktį – vieną iš destruktyviausių jausmų. Pagrindinė vakarietiškos psichologijos koncepcija – savianalizė. Pavyzdžiui, supykę pradedate analizuoti pyktį, jo priežastis, ir tokiu būdu koncentruojate dėmesį į emociją, o ne į save. Tai procesas, kuris padeda jums suprasti, kad pyktis yra blogas dalykas. Bet jeigu jūs pasiryšite: „Aš niekada nepyksiu!“ ir pabandysite pyktį sutvardyti valios jėga, be kokių nors vidinių pokyčių, jūsų emocija paprasčiausiai nueis į pogrindį, iš kur nepastebimai ir dar smarkiau jums kenks. O Rytų psichologija sako: „Paprasčiausiai stebėk, ką darai, nėra jokios prasmės analizuoti ir galvoti apie pyktį“. Taigi nustok mąstęs apie pykčio priežastį, nes tai jau praeitis. Ir nereikia muštis į krūtinę, kad daugiau taip niekada nedarysiu, nes toks pažadas nukelia mus į ateitį. Susivokimas leidžia su savo pykčiu pasilikti čia ir dabar. Jūs nesiruošiate kovoti su pykčiu ar galvoti apie jį. Jums tereikia žiūrėti į jį betarpiškai, tiesiai. Tai ir yra aiškus suvokimas. Šis metodas geras tuo, kad kai jūs stebite pyktį, jis praeina! Toks sprendimo raktas. Jeigu mes suvokiame pyktį pačioje pradžioje, tada jis neužteršia mūsų sąmonės ir net nepalieka jokio pėdsako. Iš karto tai gali nepavykti. Jūs tik susivoksite, kad jau seniai ant kažko rėkiate baisiu balsu. Užsiimkite vidinio stebėtojo poziciją, pradėkite paprastai, be jokių vertinimų, stebėti savo pojūčius (rankos dreba, veidas persikreipęs, dar kažkas). Pasistenkite pažvelgti į save iš šalies, ir pajusite, kad pyktis praeina. Po kurio laiko išmoksite įžvelgti pirmuosius pykčio požymius. Ir šitaip su visomis negatyviomis emocijomis ar įpročiais. Pavyzdžiui, užsirūkykite, atidžiai stebėdamas visus su tuo susijusius veiksmus ir pojūčius. Lėtai išsitraukite pakelį, išsiimkite cigaretę, pauostykite ją, neskubėdamas užsidekite, užsitraukite, įsijausdamas į skonį. Visiškai pasinerkite į šį procesą, ir daugiausia po kelių savaičių jūs amžiams atsisveikinsite su šiuo įpročiu.

Tokiu būdu akivaizdu, kad sąmoningas gyvenimas – tai kelias į sėkmę. Svarbu išsiugdyti įprotį stebėti savo emocijas, ypač, kai jų intensyvumas mažas, ir kai dėmesys nukreiptas į savo vidinę būseną, o ne į išorinius dirgiklius. Ir saugotis kito kraštutinumo, kai pernelyg koncentruojamasi į kūną, nes tai gali sustiprinti kūnišką koncepciją „Aš esu kūnas“, kuri, savo ruožtu, yra visų ligų ir nelaimių židinys.

Informacija apmąstymams

Būti savo likimo kūrėju reiškia būti savo jausmų, minčių ir žodžių šeimininku.

Laisvė – tai būdas kontroliuoti savo gyvenimą, o tai reiškia vadovautis Dievo įstatymais.

Nebaudžiamumas greitai baigiasi degradacija.

Bet koks pojūtis, kuris sužadina mumyse simpatiją ar antipatiją, iššaukia emociją – baimę ar norą, prisirišimą ar pyktį.

Susidomėjimas ir proto koncentracija – energijos šaltinis, bet tam reikalinga sąlyga – gyventi dabartimi.

Baimė – tai visada dėmesys į tai, kas gali atsitikti, o ne į tai, kas vyksta dabar.

Vertė Jonis.