Ruošiantis pasauliniam religinių lyderių susitikimui, kuris įvyks šių metų liepos 3-5 dienomis Maskvoje, portalas „Religijos pasaulis“ kreipiasi į Rusijos religinius lyderius prašydamas atsakyti į klausimus:

Koks skirtumas tarp pamokslavimo ir prozelitizmo, jei pamokslavimo rezultate žmogus gali priimti kitą tikėjimą?

Kas slepiasi už kovos su prozelitizmu: baimė prarasti bendruomenės narius ir tuo pačiu pajamas ar rūpestis išgelbėti pasimetusias sielas?

Ar įmanomas išsigelbėjimas kitose religijose, tame tarpe ir vadinamosiose „netradicinėse“?

Respondentų tarpe buvo: išorinių bažnyčios ryšių departamento Maskvos patriarchato viršininko pavaduotojas Vsevolodas Čaplinas, Rusijos katalikų archivyskupų konferencijos generalinis sekretorius Igoris Kovalevskis, Rusijos krikščionių evangelikų sąjungos pirmininkas Sergėjus Riachovskis, dvasinio musulmonų valdymo skyriaus vadovas Europoje Faridas Asadulinas, žydų religinių bendruomenių ir organizacijų pirmininkas Rusijoje Zinovas Koranas, nuolatinis tradicinės Budistų Sangchos pirmininkas Rusijoje ir Maskvoje Sandžiajus – lama ir Krišnos sąmonės centro Rusijoje prezidentas Bhakti Vigjana Gosvami.

Štai kaip į pateiktus klausimus atsakė Bhakti Vigjana Gosvami:

Skirtumas tarp prozelitizmo ir pamokslavimo yra tame, jog einant prozelitizmo keliu – visi metodai yra geri ir tikslas pateisina priemones. Tokie žmonės bet kokia kaina siekia „atversti“ kitus į savo tikėjimą, nevengia prievartos, melo, papirkinėjimų ir t.t. Juos veikia fanatiškas supratimas, jog išsigelbėjimas yra įmanomas tik jų tikėjime. Čia yra prozelitizmo esmė ir bet kuris normalus, save gerbiantis žmogus su tokiu žmogumi negali turėti nieko bendro. Tiesos arba Dievo žodžio pamokslavimas yra pats verčiausias bet kurios religinės tradicijos reikalas ir nuo prozelitizmo jis skiriasi pirmiausia pagarba žmogaus asmeniui, kuriam mes pamokslaujame; pagarba laisvei, kurią suteikė jam Dievas. Pamokslavimas – tai kreipimasis į žmogaus protą, tuo tarpu prozelitizmas – tai kreipimasis į žmogaus gyvuliškus instinktus, tokius kaip baimė, naudos siekimas ir t.t. Protas reiškia asmeninės laisvės išsaugojimą, nes visi žmonės sukurti laisvi.

Kaip taisyklė, už kovos su prozelitizmu slypi sumaišyti motyvai. Viena vertus, ji visiškai pateisinama, kai konkuruojančios organizacijos naudoja abejones keliančius pamokslavimo metodus, kas natūraliai sukelia pasipiktinimą. Ir jeigu kokia nors organizacija yra nusiteikusi žmones atversti į savo tikėjimą bet kokia kaina, tai toks požiūris į bendruomenę yra vertinamas kaip agresija, kuri savo laiku sąlygoja atsakomąją agresiją. Gaila, bet šioje kovoje su prozelitizmu labai dažnai susimaišo ne patys kilniausi motyvai, tokie kaip netikrumas, savininkiškumas. Tokio tipo motyvai sąlygoja tų pačių tendencijų atsiradimą, kurios savo ruoštu priveda prie prozelitizmo. Tokiu atveju, bandymas apsisaugoti nuo prozelitizmo virsta į tą patį prozelitizmą su minuso ženklu t.y. tampa tokia pat neteisinga ir negerbiančia asmeninės žmogaus laisvės kova dėl žmogaus sielos, kurioje pasitelkiamas sukčiavimas ir šmeižtas. Tuomet mes esame ne ką geresni už tuos, su kuriais kovojame. Bet jei kovodami su prozelitizmu mes laikysimės pagarbos žmogaus asmenybei pozicijos, tai ši kova taps derama ir tiesiog būtina.

Nėra jokių abejonių, jog išsigelbėti žmonės gali ir skirtingose dvasinėse tradicijose. Tikrosioms religinėms tradicijoms galima priskirti tas, kurios padeda žmogui pakeisti savo širdį į gerą t.y. duoda galimybę įgyti šventų savybių. Išsigelbėjimas – tai nuodėmių, kurios mus laiko prisirišusius prie materialios egzistencijos, atsisakymas. Vedose teigiama, jog Dievas priima ne ritualus, ne formalią priklausomybę kokiai religinei organizacijai, o tikinčiojo jausmus, emocijas. Ir jei žmogus jaučia tyrą, nuoširdžią meilę, tai ją Dievas būtinai priims. O jei jau Dievas priims nuoširdų tikėjimą, tai nėra abejonių, jog tokia siela, nepriklausomai nuo to, kokią religiją ji išpažįsta, išsigelbės.

Pilną straipsnio versiją galite rasti puslapyje http://i-r-p.ru/page/stream-event/index-6122.html

Аčiū Laimai už vertimą.