Šaltinis (источник) http://divesa.ru/inde~148.php

Amerikos gydytojas Le Shan savo knygoje "Vėžys - lūžis mano gyvenime " daro stebėtiną išvadą apie šią ligą ir jos gydymą.

VĖŽYS – NĖRA MIRTINA LIGA

Savo knygoje Le Shan teigia, kad iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu, jog jo trisdešimties metų medicinos praktikos rezultatas teiginys, jog vėžys - nėra mirtina liga. Dar daugiau, jis teigia, kad ši liga yra lemtingas momentas žmogaus gyvenime, ta prasme, kad jis turi galimybę įgyvendinti tai, apie ką  visada tik svajojo. Iškart po to žmogus pasveiksta.

Le Shan yra įsitikinęs, jog vėžys yra tiesiogiai susijęs su vidine žmogaus būkle. Jei žmogus dėl tam tikrų priežasčių nebemato tikslo toliau gyventi, jo organizmas sureaguoja į tai susirgdamas vėžiu.

Dažni ligos atvejai yra pastebėti tarp žmonių, kurie vedė ypatingai aktyvų gyvenimo būdą, o paskui dėl tam tikrų aplinkybių buvo priversti „nuleisti sparnus“. Būtent šie faktai įtikino gydytoją, jog vėžys yra lemiamas momentas žmogaus gyvenime, kai reikia pasirinkti: mirti ar pasikeisti tam, kad eiti kitu keliu. Pastebėta, kad jei žmogus pažadina savo interesą gyvenimui, vėžys, kaip taisykė, pasitrakia.

Lygiai tokiomis pat mintimis savo knygoje dalijasi ir Berni Sigel. Daugeliu atveju, teigia jis, žmogui tereikia užsiminti apie mirties galimybę ir jis metęs viską atskleidžia neįtikėtinas savo galimybes, kurias tuojau pat ir pritaiko. Viskas įvyksta tik dėl to, kad žmonės tiki, jog daugiau nebebus kada to padaryti.

Žmonės dažnai sako: „aš nekenčiu savo darbo“, „aš niekada nenorėjau būti inžinieriumi“, „teisininko profesija yra ne man, aš visad svajojau tapti muzikantu“, „mano šeimyninis gyvenimas mane žudo“, „kadanors išmuš ir mano laimės valanda“, o kai šie žmonės sužino, jog jie serga nepagydoma liga, sako: „nereiks nė metų ir as mirsiu, tokiu atveju užsiimsiu tuo, kas mane daro laimingą. Aš pataisysiu savo šeimyninius santykius. Aš pagaliau nuvažiuosiu į Egiptą ir paliesiu piramides, juk apie tai svajojau visą gyvenimą. Aš išmoksiu groti smuiku. Aš parašysiu knygą.“.

Praėjus metams tie patys žmonės sako: „Žinote, o aš nenumiriau. Gydytojai teigia, jog auglys išnyko. Keista, kas gi atsitiko?“ Iš tikrųjų jie numano, kas atsitiko: jie nenumirė dėl to, kad pradėjo gyventi.

Taigi jei jaučiate, jog jūsų gyvenimas neatneša laimės, tuojau pat jį keiskite nors dėl to, kad nesusirgtumėte. Sigel mano, jog toks elgesys yra ilgo ir laimingo gyvenimo sąlyga. Žinoma jis supranta, jog padaryti kardinalius pokyčius gyvenime yra ne visada įmanoma. Juk žmogus gali neturėti pinigų persikelti gyventi prie jūros, bet kiekvienas žmogus turi rasti savo būdą, leidžiantį maksimaliai save realizuoti, o tam reikia pirmiausia išmokti mylėti pasaulį. Galima likti dabartinėje darbovietėje ir išmokti būti laimingu. Viskas priklauso nuo vidinio nusiteikimo.

Meilė iš principo yra svarbi, ji turi būti gyvenimo stiliumi, besąlygiška: mylėti reiškia duoti ir nereikalauti atsako. Po kurio laiko žmogus supranta, jog laimingesnio už jį nėra. O kai man sako: „aš mylėjau, bet mylimasis man neatsakė tuo pačiu“, - aš juokiuosi ir atsakau: „ne tai turiu omenyje, jūs skaičiuojate valandas, kurias skyrėte mylimajam ir laukiate, kada jums jas grąžins. Tai yra absurdas. Santykius paversdami prievole mes kaupiame pasipiktinimus, kurie mus ir žudo“.

Žmogus, kuriam gyvenime ne viskas sekasi, kurį persekioja ligos, tokią situaciją turi priimti kaip „badymą pirštu“. Nesekmės yra apmokymo būdas, taigi žmogui, kuris jus išvedė iš kantrybės galima sakyti: „ačiū tau už tai, kad mane atleidai iš darbo... kad nesutikai tampti mano žmona... kad nepaaukštinote... Mano gyvenimas pakeitė kryptį ir aš radau gyvenimo tikslą ir laimę“.

Kuo geriau mes pažįstame save, tuo mažiau svarstome, kas pasaulyje teisinga. Berni pastebėjo, jog vaikai nieko neteisia ir gyvena vadovaudamiesi jausmais. Jei vaiko paprašysite nupiešti tai, apie ką jis svajoja arba kuo jis nori tapti užaugęs, jis tuojau pat tai padarys. Bet jei to paties paprašytume suaugusio žmogaus, jis pasakytų, jog testą reikia atidėti savaitei, nes jam reikia dar kartą pagalvoti, ko jis nori iš gyvenimo. Savo seminarų metu Sigel dažnai užduoda klausimą: „ jei aš dabar kiekvieną iš jūsų padarysiu laimingu, ką jūs darysite toliau?“, daugelis žmonių nežino, ką atsakyti. Mes nepratę būti laimingais, o juk būtent dėl to mes ir gimstame. Laimingas žmogus visada sveikas.

Kiekvienas iš mūsų turi savo paskirtį gyvenime ir kiekvienas iš mūsų turime, mums atrodytų neišpildomas, svajones. Kartais mes visą gyvenimą slopiname savo polinkį būti laimingais. Keisdami savo gyvenimą mes pasveikstame. Le Shan ligonio Roberto istorija puikiai tai iliustruoja.

Jis buvo geras specialistas, nesiskundė sveikata, bet 65 metų nusprendė išeiti į pensiją. Robertas buvo įsitikinęs, kad laisvą laiką jis skirs anūkams. Bet jo sūnus išsiskyrė su žmona ir anūkai išvyko gyventi į kitą miestą. Roberto gyvenimas neteko prasmės. Jis niekuo neužsiėmė, jausdamas beprasmybę, nuovargį ir apatiją, jis bereikalo slankiojo po namus. Jo sveikata stipriai pablogėjo ir greitai jis sužinojo diagnozę – vėžys. Neaišku kaip būtu pakrypęs Roberto gyvenimas, jei jo gyvenime nebūtų pasirodęs gydytojas Le Shan. Jau pirmojo pokalbio metu Robertas suprato, jog jis prarado pagrindinį stimulą gyventi. Psichologiniai seansai padėjo prisiminti dar vieną jo interesą – politiką. Le Shan parekomendavo Robertui stoti į organizaciją, kuri užsiima socialinių problemų sprendimu. Bendravimas su naujais žmonėmis, naujos atsakomybės gražino Robertui aktyvumą, o tuo pačiu ir jėgas. Tam, kad palaikyti formą, Robertas turėjo sportuoti. Ir laiko pokalbiams su gydytoju jis papraščiausiai neturėjo. Auglys nustojo augti, o paskui ir išnyko.

Dar vienas pavyzdys iš gydytojo Le Shan praktikos. Natali gimė ir užaugo Brazilijoje. Ji labai mylėjo savo šalį. Bet ištekėjusi nusprendė persikraustyti į Londoną. Jos vyras buvo poetas, kurio eilių niekas nepublikavo, o dvi dukros svajojo tapti aktorėmis. Tad Londone buvo daugiau galimybių jiems reaizuoti savo svajones, siekti karjeros. Tam, kad dukros galėtų mokytis, o vyras netrukdomai rašyti, Natali įsidarbino ne pagal specialybę. Jai teko dirbti tai, ko ji nemėgo. Kiekvieną rytą ji priverstinai keldavosi ir eidavo į darbą. Viskas jos gyvenime sukosi apie rūpesčius šeimoje ir visa tai ji darė mechaniškai, pamiršdama apie save.

49 metų Natali buvo aptiktas krūties vėžys su didelėmis metastazėmis. Prognozės buvo liūdinančios. Ir ji, vedama paskutinės vilties, kreipėsi į gydytoją Le Shan. Po ilgo pokalbio gydytojas tarė: „Kam jūsų organizmui kovoti su liga, jei gyvenimas jums kelia melancholiją, jei jūs jau senai pamiršote apie save? Ir jeigu jūs numirsite, tai jūsų šeimos nariai savo problemas patys. Taigi, ar nebūtų protinga pasinaudoti paskutine galimybe, kurią jums siūlo gyvenimas: kuriam laikui pamiršti kitų problemas ir susikoncentruoti ties savimi? Dešimt metų atgal jūs padarėte klaidą, dabar yra pats laikas ją ištaisyti“.

Natali išvžiavo į gimtają Braziliją. Ji vaikščiojo basa po papludimį, maudėsi jūroje. Ji susirado darbą, vėl mokė mažus vaikus, kuriuos labai mylėjo. Ir dabar, anksčiau nedariusi įtakos dieta bei vaistai, pradėjo veikti. Natali pradėjo sveikti. Natali buvo nustebinta, kai jos vyras ir dukterys, palikti vieni su savo problemomis, puikiai jas išsprendė ir be jos pagalbos.

Le Shan teigia, jog kiekvienas žmogus šioje žemėje turi savo paskirtį. Kai žmogus daro tai, kam jis skirtas, jo galimybės panaudojamos maksimaliai ir žmogaus jaučia didžiulį pasitenkinimą gyvenimu. Jei žmogus jaučiasi ne savo vietoje, gyvenimas jam nesukelia laimės. Tokiu atveju, net jei išoriškai tokio žmogaus gyvenimas atrodo sėkmingas, šiam žmogui gali išsivystyti vėžys.

VĖŽYS YRA PASKUTINIS PERSPĖJIMAS

Daug Le Shan knygoje pateiktų pavyzdžių įrodo seną tiesą: niekada nevėlu viską pradėti iš naujo. Tik kartais apie tai priminti sugeba tik vėžys. Vėžys – paskutinis perspėjimas, kuris pažadina žmogų prisiminti savo paskirtį, įgyvendinti savo norus. Tik tada organizmas randa jėgų kovai su liga, mobilizuoja visus savo apsauginius mechanizmus. Džiaugsmas ir laisvė realizuojant save – patys geriausi vaistai.

Kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo melodiją, motyvus, kurie skamba mumyse nuo pat gimimo. K. Young teigia, jog ateitis nesąmoningai formuojasi dar ilgai iki tol, kol ji ateina. Bet kartais mes sąmoningai slopiname šią melodiją, gėdydamiesi jos paprastumo, arba priešingai – keisto skambesio. Tuomet pasirenkame poziciją – būti tokiam, kaip priimta, slopiname savo norus ir galimybes. Bet juk kiekvienas instrumentas lūžta jei ilgą laiką iš jo stengiamasi išgauti jam nrbūdingus garsus.

Pacientui, kuriam nustatytas piktybinis auglys, dažnai neįdomios to priežastys: neteisingas gyvenimo būdas ar tai, jog jis ilgą laiką, dėl šeimos ar visuomenės, buvo pamiršęs apie save. Tuo metu tikrai svarbu atrodo tik galimybė išgyventi. Bet vėžys, Le Shan nuomone, iškelia sąlygą: gyventi toliau įmanoma tik laimingai.

Dar vienas pavyzdys iš gydytojo praktikos. Marija turėjo garą darbą, daug draugų ir visi aplinkiniai manė, jog ji gyvenime daug pasiekė. Ir štai netikėtai jai buvo nustatytas vėžys. Jau pirmajame pokalbyje su Le Shan Marija išsiaiškino, jog visą gyvenimą ją buvo užgujusios dvi aplinkybės: tai, jog ji neikada nebuvo ištekėjusi ir neturėjo vaikų, kuriuos labai mylėjo ir kolegų reakcija į tai. Ji žinojo, kad jie ją laiko senmerge ir tai ją labai skaudino.

Gydytojas paprašė prisiminti kada ji buvo pati laimingiausia. Tai buvo jos ankstyva jaunystė, kuomet ji mokytojavo invalidų vaikų mokykloje. Tada Le Shan Marijai pasiūlė stoti į pedagoginę kolegiją. Ji labai abejojo, kur tai matyta, daugiau kaip keturiasdešimties metų studentė ir dar su tokia sunkia liga, bet Le Shan tiesiog reikalavo ir Marija sutiko. Mokslai jai sekėsi lengvai, o laikas, kurį ji praleisdavo su jaunimu, jai teikė daug džiagsmo. Mokslus jis baigė eksternu ir pradėjo mokytojauti, o dar po metų ji atidarė savo mokyklą invalidams vaikams. Marija tapo laiminga ir gydytojo pagalba jai tapo nereikalinga, ji net pamiršo, kad kadaise sirgo vėžiu.

Labai dažnai žmonės, kurie suserga vėžiu, nežino kokia yra jų paskirtis ir kas gyvenime jiems gali atnešti laimę. Tokiu atveju Le Shan siūlo prisiminti rusų pasaką apie auksinę žuvelę, kuri gali išpildyti bet kokį norą. Tik reikia paskubėti, ji tuojau pamojuos uodega ir jūs niekada jos nebepamatysite. Pagalvokite, ko labiausiai jūs jos norėtumėte paprašyti?

Galima įsivaizduoti, kad mes kątik gimėme ir visas gyvenimas yra mums priešaky. Ką mes norėtume veikti? Kur ir kaip gyventi? Pabandykite prisiminti pačią laimingiausią akimirką savo gyvenime. Kažkas apsidairydamas gali pasakyti, jog niekada nebuvo laimingas. Bet juk buvo gi minutės, valandos, mėnesiai, kuomet jūs džiaugėtės. Prisiminkite, kas būtent jums kėlė džiaugsmą ir pabandykite kažką panašaus atkartoti. Tokiu būdu Le Shan pavyko į gyvenimą grąžinti daugelį medicininiu požiūriu nepagydomai sergančių žmonių. Buvo atvejų, jog auglys nemažėjo, bet ir nedidėjo, tokiu būdu ilgus gyvenimo metus nebejaudindamas sergančiojo.

Beje, Sigel išpradžių irgi nebuvo patenkintas savo chirurgo karjera. Jis mėgo piešti ir vieną kartą nupiešęs savo autoportetą, kuriame jis buvo su galvos apdangalu, kauke ant veido ir ilgu chalatu, suprato, jog jis intuityviai slepiasi nuo žmonių ir gyvenimo, kuris jo netenkina. Jis nuolatos užsidarydavo savyje, galvodavo apie žmones, kurių jis išgelbėti paprasčiausiai negali naudodamas tikrai peilį ir skalpelį.

Bet kartą jis pateko į psichoterapijos seansą ir ten sutiko savo vėžiu sergantį pacientą. Atsakydamas į Sigel nuostabą, jog pacientas užsiima tokiu vėžio gydymu, pacientas atsakė: „ Laisvą laiką, kurį turiu kai nelankau jūsų klinikos, man parekomendavo leisti tokiuose seansuose. Ir žinote – padeda!”. Sigel nušvito: „tai štai, kas yra būtina žmonėms!“.

Jis pradėjo organizuoti žmonių grupes, kuriose buvo stengiamasi padėti sukurti pozityvų nusiteikimą, pažadinti apsaugines organizmo jėgas kovai su liga. Šešias valandas per savaitę jis turi tris vėžiu sergančias pacientų grupes, dvi valandas su kiekviena ir taip jau dešimt metų. Jis mato, jog kai tik jo klausytojai susitvarkydavo savo gyvenimą pagal savo svajones, jie iškart pasveikdavo, tiek kurie jau, atrodė buvo pasmerkti, toliau gyveno ir jautėsi vis geriau.

Tarp šių žmonių buvo ir tokių, kuriuos Sigel pats operavo. Ir štai jau dešimt metų jie gyvena be jokių, net menkiausių šios ligos simptomų. Taip yra dėl to, jog jie vertina kiekvieną savo dieną ir džiaugiasi gyvenimu. Kiekvienas iš šių pacientų savo laiku pasakė sau: „ padarykim prielaidą, jog už pusės metų aš numirsiu. Ką gi, reiškia jau dabar privalau pradėti gyventi“.

Ir kai kartą Sigel paskambina jiems telefonu, jie sako: „Taip, aš gyvas. Aš paprasčiausiai pradėjau gyventi ir dėl to nemiriau“.

Didžiulė padėka Rami Bleckt už šio straipsnio rekomendavimą, Laimai už vertimą (bet jeigu pastebėjote klaidų - rašykite Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai )