Dhirašanta das.

Viena Kinijos moteris turėjo du didelius puodus.  Jie kabėjo ant pagalio galų, kurį ji nešiojo ant savo pečių. Vienas puodas buvo įskilęs, o kitas buvo nepriekaištingas ir su juo visada atnešdavo pilną vandens. Ilgos kelionės su vandeniu pabaigoje suskilęs puodas likdavo pustuštis.

Viskas tęsėsi ištisus du metus: moteris atsinešdavo namo tik pusantro puodo vandens. Aišku, sveikas puodas  labai didžiavosi savo pasiekimais. O įskilęs puodas gėdijosi savo trūkumo; jis gailėjosi, kad padaro tik pusę darbo. Po tokios dviejų metų nesėkmės jis užkalbino moteriškę: „Man taip gėda, kad pakeliui namo iš manęs išsipila puse vandens.“

Senutė nusišypsojo: „Ar tu pastebėjai, kad gėlės auga tik iš vienos takelio pusės? Aš visada žinojau apie tavo trūkumą ir pasodinau gėles tavo pusėje. Ir kiekvieną dieną, pats to nežinant, tu jos laistei. Dviejų metų bėgyje aš galėjau skintis šitas nuostabias gėles ir puošti jomis stalą. Jeigu tu nebūtum toks  - tai nebūtų ir šito grožio.“

Kiekvienas iš mūsų turi ypatingą trūkumą, bet šie įtrūkimai ir skylės padaro mūsų bendrą gyvenimą įdomiu ir vertingu. Jūs turite priimti žmones kokie jie yra ir jose pastebėti gerus bruožus. 

Visiems mano ypatingiems draugams:
Sėkmingos jums dienos ir nepamirškite uostyti gėlių aromatą savo kelio pusėje. Panaudokite šiek tiek laiko siunčiant šitą laišką savo draugams, kurie turi suskilusį kraštą – vienas Dievas žino, kiek mūsų tokių yra.

Harė Krišna