| Žmogaus kūno ypatingos savybės |
 |
 |
 |
|
Dhirašanta das: Bhagavad Gita skelbia, kad iš tūkstančių žmonių tik kai kurie galės išvystyti sugebėjimą mąstyti: „Kodėl gi aš kenčiu?“ Mes nenorime kentėti, bet šitos kančios įveikia mus. Mums nesinori nei karščio, nei šalčio, bet atšiaurūs šalčiai bei varginantis karštis kankina mus. Mums nesinori kęsti troškulį, alkį, ligą arba mirtį. Tačiau niekas nelaisvas nuo šitų kančių šiame pasaulyje. Kiekvienas kupinas nerimo, neatsižvelgiant į ekonominį progresą, mokslo pasiekimus, materialaus komforto augimą. Vakarų šalys pasiekė materialaus civilizacijos viršūnių, bet žmonės vis tiek nepasitenkinę. Vyriausybė neįstengia kontroliuoti nusikalstamumo, narkomanijos, neištikimybės ir t.t. Kai civilizacija tampa bedieve ir žmonės įsitraukia į žiurkių lenktynes siekiant pinigų ir sekso, gyvenimas tampa pragariškas. Mes turime žinoti, kad juslių tenkinimas skirtas tik gyvūnams ir kad juslių kontrolė – žmonėms. Tapasios (askezės) dėka mes galime apsivalyti ir grįžti amžinąjam gyvenimui.  Tik žmogaus gyvybės formoje mes gauname intelektą, sugebantį ieškoti atsakymų. „Kas vyksta po mirties? Koks mano gyvenimo tikslas?“ Tai vadinasi brahma jignasa (skaitosi kaip džignasa), arba klausimai apie save ir Dievą. Pirmas Vedanta-sutros teiginys skamba: athato brahma jignasa – „dabar, gavę žmogaus kūną, jūs turite klausinėti apie Absoliučią Tiesą.Žmogaus kūną palygina su patikima valtimi, kuri gali padėti mums perplaukti materialios egzistencijos vandenyną ir pristatyti mus į Dievo Karalystę. Vediniai raštai palyginami su palankiu veju. Dvasinis mokytojas – kvalifikuotas kapitonas, kuris gali valdyti valtį ir pasiekti norimo tikslo. Žmogus, kuris neišnaudoja gautos galimybės pasiekti amžinosios dvasinės palaimos privalumo, mulkina save ir žudo savo sielą. Tokiu būdu, kančių priežastis ir tikrasis gyvenimo tikslas yra temos, vertos aptarimo. |
